1795-ieji metai tapo lemtingi Lietuvos istorijoje. Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva atsidūrė gniaužtuose galingos Carinės Rusijos imperijos. Šis ilgas ir tamsus okupacijos laikotarpis paliko gilų pėdsaką lietuvių tautos atmintyje ir tapo lemtingu iššūkiu jos tapatybei bei laisvei.
Politinės laisvės praradimas tapo skaudžia realybe. Lietuviai neteko savo valstybingumo, o jų politinės teisės buvo drastiškai apribotos. Rusijos imperija siekė įtvirtinti savo valdžią ne tik jėga, bet ir per prievartinę rusifikaciją. Lietuvių kalba buvo stumiama į antrą planą, o švietimo įstaigose skatinta mokytis rusiškai.
Kultūrinė raiška taip pat patyrė suvaržymus. Lietuviška spauda buvo griežtai kontroliuojama, o knygų leidyba apribota. Stengtasi užgniaužti lietuvių liaudies dainas, šokius ir kitas tradicijas. Katalikybės įtaka, siekiant susilpninti lietuvių tautinę dvasią, taip pat buvo menkinama.
Nepaisant represijų, lietuvių tauta nepalūžo. Gyvas tautos identitetas saugomas šeimose, perduodant kalbą, papročius ir tradicijas iš kartos į kartą. XIX amžiuje prasidėjęs tautinio atgimimo sąjūdis įkvėpė viltį ir vienybę. Lietuviai vis atkakliau kovojo už savo kalbą, kultūrą ir teisę į laisvą gyvenimą.
Pirmasis pasaulinis karas atnešė naują posūkį. Nors karas sukėlė didžiulius nuostolius Lietuvai, jis taip pat atvėrė kelius nepriklausomybei. 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos nepriklausomybė vainikavo ilgametę kovą už laisvę. Šis istorinis įvykis tapo triumfu lietuvių tautos tvirtumui ir nepalaužiamai valiai.
Lietuvos okupacijos laikotarpis po Carinės Rusijos valdžia buvo sunkus ir skausmingas. Tačiau jis atskleidė lietuvių tautos nepaprastą gyvybingumą, ryžtą ir vienybę. Išsaugota kalba, kultūra ir tapatybė tapo tvirtais pamatais, kuriais remiamasi siekiant laisvės ir klestėjimo šiandien.
