Upė – natūrali vandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužta vaga sausumos paviršiumi.[1] Upė teka nuolydžio kryptimi, veikiama sunkio jėgos. Paprastai upę maitina paviršiaus bei požemio vanduo (krituliai, šaltiniai, ledynai ir smulkesnės upės bei upokšniai), atitekantis iš upės baseino. Dauguma upių įteka į kitas upes, ežerus arba jūras. Dalis upių išnyksta dykumose arba puriose uolienose. Upės pradžios vieta vadinama ištaka; vieta, kur ji įteka į kitą vandens objektą – žiotimis. Įtekėjimo į jūrą vietose didelės upės sudaro deltas arba estuarijas. Krisdamos nuo kietos uolienos atbrailų upės virsta kriokliais. Upės srovė dažnai sukloja aliuvio sąnašų sluoksnį. Pagrindinė upė, į ją įtekantys intakai, šių intakų intakai ir t. t. sudaro upyną.
Upėmis paprastai teka gėlas vanduo, kuriame veisiasi gėlavandenės žuvys bei kitos gyvūnų ir augalų rūšys, prisitaikiusios gyventi gėlame vandenyje. Ekonomikoje upės svarbios kaip upių transporto keliai, žvejybos galimybių, geriamo vandens, hidroenergijos šaltinis. Upių vanduo naudojamas atominių ir įprastinių elektrinių aušinimui.
Didžiausios upės sistemos
Vandenyno dugnas, esantis giliau nei kontinentinis šelfas ir žemyno šlaitas. Driekiasi virš vandenyninio tipo Žemės plutos. Apima 193,8 mln. km² arba 53,7 % Pasaulinio vandenyno dugno ploto.
Vandenyno guolį sudaro daugiausia įdubos – abisalinės lygumos (<10 % dugno ploto) ir abisalinės kalvos (iki 85 %). Lygumose susikaupusios 300–500 m nuosėdų storymės. Kalvų aukštis nuo keliasdešimties iki kelių šimtų metrų (kartais iki 1000 m), skersmuo – nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų.
Tarp įdubų iškilę įvairūs gūbriai ir pakilimai – vandenyninės plynaukštės, kurių keterose gali būti iškilusios vulkaninių salų grandinės. Šios plynaukštės skirstomos į skliautines ir luistines. Įdubų dugne ir plynaukštėse daug pavienių vulkaninės kilmės povandeninių kalnų (nugrimzdusių salų gajotų ir kitokių).
Žemės plutos dinamika vandenyno guolio zonoje apibūdinama grimzdimu (nuo eoceno laikotarpio iki šių laikų – po 0,02 mm per metus). Vandenyno guolyje yra naudingųjų iškasenų – geležies ir mangano konkrecijų, fosforitų, sulfidinių rūdų.
Vidutinis Pasaulinio vandenyno druskingumas – 35 ‰
• Svarbiausia vandenynų vandens savybė - gebėjimas ištirpinti didelį kiekį dujų.
• Didžiausią reikšmę vandenynų gyvybei turi vandenyje ištirpęs deguonis ir anglies dioksidas.
• Šaltesniame vandenyje deguonies ištirpsta daugiau nei šiltame.
• Nemažą dalį deguonies išskiria vienaląsčiai dumbliai.
• Dumbliai sugeria daug anglies dioksido, taip apsaugodami nuo išsiskirimo į atmosferą.
Vandens temperatūra
• Kitaip nei sausuma, vandenynas lėčiau įšyla ir lėčiau atvėsta, todėl sukaupia didžiulį kiekį šilumos.