Upė – natūrali vandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužta vaga sausumos paviršiumi.[1] Upė teka nuolydžio kryptimi, veikiama sunkio jėgos. Paprastai upę maitina paviršiaus bei požemio vanduo (krituliai, šaltiniai, ledynai ir smulkesnės upės bei upokšniai), atitekantis iš upės baseino. Dauguma upių įteka į kitas upes, ežerus arba jūras. Dalis upių išnyksta dykumose arba puriose uolienose. Upės pradžios vieta vadinama ištaka; vieta, kur ji įteka į kitą vandens objektą – žiotimis. Įtekėjimo į jūrą vietose didelės upės sudaro deltas arba estuarijas. Krisdamos nuo kietos uolienos atbrailų upės virsta kriokliais. Upės srovė dažnai sukloja aliuvio sąnašų sluoksnį. Pagrindinė upė, į ją įtekantys intakai, šių intakų intakai ir t. t. sudaro upyną.
Upėmis paprastai teka gėlas vanduo, kuriame veisiasi gėlavandenės žuvys bei kitos gyvūnų ir augalų rūšys, prisitaikiusios gyventi gėlame vandenyje. Ekonomikoje upės svarbios kaip upių transporto keliai, žvejybos galimybių, geriamo vandens, hidroenergijos šaltinis. Upių vanduo naudojamas atominių ir įprastinių elektrinių aušinimui.
Didžiausios upės sistemos
- 6 671 km – Nilas (Afrika)
- 6 518 km – Amazonė (Pietų Amerika)
- 6 300 km – Jangdzė (Azija)
- 6 051 km – Misisipė (Šiaurės Amerika)
- 5 940 km – Jenisiejus (Azija)
- 5 410 km – Obė (Azija)
- 5 052 km – Amūras (Azija)
- 4 845 km – Chvangchė (Azija)
- 4 500 km – Mekongas (Azija)
- 4 374 km – Kongas (Afrika)