Orai – atmosferos reiškinių visuma, išsilaikanti tam tikrą laiko tarpą.
Klimatas – vidutinio laikotarpio nustatyti, būdingi orai.
Meteorologiniai reiškiniai
Prie meteorologinių reiškinių priskiriami vėjas, debesys, lietus, sniegas, rūkas ir smėlio audra. Mažiau kasdieniški – tornadas, uraganas ir ledo pūga (šąlantis lietus).
Beveik visi įprasti meteorologiniai reiškiniai vyksta troposferoje, apatinėje atmosferos dalyje iki 10 km aukščio. Orai gali keistis ir stratosferoje bei paveikti troposferos sluoksnio orus, tačiau procesai nėra tiksliai žinomi.
Atmosfera yra chaotinė sistema, todėl nežymūs pokyčiai vienoje sistemos dalyje gali išsivystyti iki didelio poveikio visai sistemai. Ši savybė apsunkina tikslią orų prognozę ilgesniam laikotarpiui nei kelios dienos į priekį. Meteorologai, orus tiriantys mokslininkai, ieško būdų prognozes pagerinti. Teoriškai naudinga prognozė kiekvienai dienai galima tik dviem savaitėms į priekį. Chaoso teorija teigia, kad bet koks mažas oro judėjimo pokytis su laiku didės (drugelio efektas, idėja, teigianti, kad drugelio plasnojimo sukeltas oro judėjimas ilgainiui sukelia didelius pokyčius atmosferoje). Dėl tokio didelės sistemos jautrumo mažiems pokyčiams, visiškai tikslios prognozės nelaikomos įmanomomis.
Ciklonai
ciklonas, žemo atmosferos slėgio sritis, kurios centre slėgis yra mažiausias.
Oras juda spirale iš pakraščių į centrą, Šiaurės pusrutulyje – prieš, Pietų pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę, todėl ciklonas dar vadinamas žemo atmosferos slėgio sūkuriu. Sūkurinės oro tėkmės, atitekėjusios į ciklono centrą, kyla aukštyn. Aukštyneigės tėkmės ciklone nulemia žemesnį oro slėgį, kylančio oro atvėsimą, vandens garų kondensaciją. Ciklono apimtoje teritorijoje orai būna vėjuoti, apsiniaukę, iškrinta kritulių. Žiemą oro temperatūra aukštesnė, vasarą žemesnė. Ciklonui būdinga šalta troposfera, žema (8,5 km) ir šilta (–50 °C) tropopauzė ir šilta stratosfera. Ciklono skersmuo maždaug nuo 1000 iki kelių tūkstančių kilometrų. Sinoptiniuose žemėlapiuose ciklonai vaizduojami koncentrinių (daugiausia ovalių arba netaisyklingų) izobarų sistemomis (barinės sistemos). Pagal vertikalųjį išsivystymą ciklonai skirstomi į žemus (iki 850 hPa izobarinio paviršiaus), vidutinius (iki 700 hPa) ir aukštus (iki 300 hPa). Pagal susidarymo vietą, struktūrą ir judėjimą skiriama netropinių platumų ir tropiniai ciklonai.
Anticiklonai
anticiklonas, aukšto atmosferos slėgio sritis, kurios centre slėgis yra didžiausias ir siekia 1020–1070 hPa.
Oro srautai anticiklone juda spirale iš centrinės dalies į pakraščius: Šiaurės pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę (dėl kreipiamosios Žemės sukimosi jėgos), Pietų pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę, todėl anticiklonas dar vadinamas aukšto atmosferos slėgio sūkuriu. Anticiklone vyrauja adiabatinį oro įšilimą sukeliančios žemyneigės oro srovės, vandens garai neprisotina oro ir nesikondensuoja. Anticiklono apimtoje srityje tvyro giedri arba mažai debesuoti ir sausi orai, pučia silpnas vėjas, gana dažnai būna tyka. Vidutinėse platumose žiemą ilgam nusistoja šalčiai, vasarą – šilti sausi orai. Klasifikuojami (kaip ir ciklonai) pagal įvairius požymius: susidarymo geografinę platumą (būna netropiniai ir subtropiniai), vertikalųjį išsivystymą (žemi ir aukšti), judrumą. Pastarieji skirstomi į stacionarius (judėjimo greitis iki 5 km/val.), mažai judrius (5–10 km/val.) ir judrius (didesnis nei 10 km/val.). Sinoptiniame žemėlapyje anticiklonas vaizduojamas koncentrinių izobarų sistema.
Susidaro regionuose, kuriuose oro tėkmės vidurinėje bei viršutinėje atmosferoje konverguoja ir formuoja anticiklonų atsiradimą lemiančius kompensacinius žemyneigius srautus, t. y. dažniausiai anticiklonai susidaro didėjant atmosferos slėgiui virš didelių teritorijų, kur troposferoje oras leidžiasi žemyn. Anticiklonuose netoli žemės paviršiaus vyksta oro srautų divergencija. Visoje planetoje anticiklonų vidutiniškai per metus susidaro 2,5–3 kartus mažiau nei ciklonų. Didelio anticiklono skersmuo gali būti iki kelių tūkstančių kilometrų.