Požeminis vanduo – vanduo, esantis nuogulų, nuosėdų, uolienų porose ir plyšiuose, taip pat mineralų kristalinėse gardelėse. Požeminis vanduo būna skysto, kieto ir dujinio būvio.sąlygas, ypač kritulius ir temperatūrą.
Požeminės hidrosferos
Dideli skysto vandens ištekliai slūgso žemės plutoje. Požeminė hidrosfera skirstoma į tris aukštus:
- Pirmas aukštas. Viršutinėje jos dalyje, bent iki 0,4 km gylio, požeminis vanduo yra glaudžiai susijęs nuolatine apykaita su paviršiniais vandens telkiniais. Šis viršutinio žemės plutos aukšto vanduo dažniausiai yra gėlas, nors sauso klimato srityse jis gali būti ir įdruskėjęs.
- Antras (vidurinis) aukštas. Giliau, iki 5 km gylio, yra vidurinis požeminio vandens aukštas. Jis ne glaudžiai susijęs su paviršiniais vandens telkiniais – per jį į viršų kyla artezinis vanduo ir gilyn labai lėtai filtruojasi viršutinio aukšto vanduo. Viduriniame aukšte beveik visų vandeningųjų sluoksnių vanduo yra druskingas, o kai kurių – labai sūrūs. Čia vyrauja anaerobinės sąlygos, todėl vandenyje būna sieros vandenilio arba metano dujų.
Apytiksliai apskaičiuota, kad viršutiniame viduriniame aukštuose kartu yra iki 60 mln. km³ vandens. - Trečias (apatinis) aukštas. Kitą, didžiausią žemės plutos dalį užima apatinis požeminės hidrosferos aukštas, nedalyvaujantis apytakoje su paviršiniu vandeniu. Jo apačia yra ties kritinės 374 °C temperatūros riba, taigi maždaug 20 km gylyje. Giliau, kur temperatūra dar aukštesnė, vanduo gali būti tik garo pavidalo. Manoma, kad apatinis požeminės hidrosferos aukštas absorbuoja daug iš astenosferos išsiskiriančių mantijos dujų. Požeminė hidrosfera labai imli dujoms, todėl jos apatinėje dalyje yra susikaupę labai daug iš magmos išsiskiriančio vandenilio ir metano, o truputį aukščiau – anglies dioksido.