Uncategorised

Orai – atmosferos reiškinių visuma, išsilaikanti tam tikrą laiko tarpą.

Klimatas – vidutinio laikotarpio nustatyti, būdingi orai.

Meteorologiniai reiškiniai
Prie meteorologinių reiškinių priskiriami vėjas, debesys, lietus, sniegas, rūkas ir smėlio audra. Mažiau kasdieniški – tornadas, uraganas ir ledo pūga (šąlantis lietus).

Beveik visi įprasti meteorologiniai reiškiniai vyksta troposferoje, apatinėje atmosferos dalyje iki 10 km aukščio. Orai gali keistis ir stratosferoje bei paveikti troposferos sluoksnio orus, tačiau procesai nėra tiksliai žinomi.

Atmosfera yra chaotinė sistema, todėl nežymūs pokyčiai vienoje sistemos dalyje gali išsivystyti iki didelio poveikio visai sistemai. Ši savybė apsunkina tikslią orų prognozę ilgesniam laikotarpiui nei kelios dienos į priekį. Meteorologai, orus tiriantys mokslininkai, ieško būdų prognozes pagerinti. Teoriškai naudinga prognozė kiekvienai dienai galima tik dviem savaitėms į priekį. Chaoso teorija teigia, kad bet koks mažas oro judėjimo pokytis su laiku didės (drugelio efektas, idėja, teigianti, kad drugelio plasnojimo sukeltas oro judėjimas ilgainiui sukelia didelius pokyčius atmosferoje). Dėl tokio didelės sistemos jautrumo mažiems pokyčiams, visiškai tikslios prognozės nelaikomos įmanomomis.

Ciklonai

ciklonas, žemo atmosferos slėgio sritis, kurios centre slėgis yra mažiausias.
Oras juda spirale iš pakraščių į centrą, Šiaurės pusrutulyje – prieš, Pietų pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę, todėl ciklonas dar vadinamas žemo atmosferos slėgio sūkuriu. Sūkurinės oro tėkmės, atitekėjusios į ciklono centrą, kyla aukštyn. Aukštyneigės tėkmės ciklone nulemia žemesnį oro slėgį, kylančio oro atvėsimą, vandens garų kondensaciją. Ciklono apimtoje teritorijoje orai būna vėjuoti, apsiniaukę, iškrinta kritulių. Žiemą oro temperatūra aukštesnė, vasarą žemesnė. Ciklonui būdinga šalta troposfera, žema (8,5 km) ir šilta (–50 °C) tropopauzė ir šilta stratosfera. Ciklono skersmuo maždaug nuo 1000 iki kelių tūkstančių kilometrų. Sinoptiniuose žemėlapiuose ciklonai vaizduojami koncentrinių (daugiausia ovalių arba netaisyklingų) izobarų sistemomis (barinės sistemos). Pagal vertikalųjį išsivystymą ciklonai skirstomi į žemus (iki 850 hPa izobarinio paviršiaus), vidutinius (iki 700 hPa) ir aukštus (iki 300 hPa). Pagal susidarymo vietą, struktūrą ir judėjimą skiriama netropinių platumų ir tropiniai ciklonai.

Anticiklonai

anticiklonas, aukšto atmosferos slėgio sritis, kurios centre slėgis yra didžiausias ir siekia 1020–1070 hPa.
Oro srautai anticiklone juda spirale iš centrinės dalies į pakraščius: Šiaurės pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę (dėl kreipiamosios Žemės sukimosi jėgos), Pietų pusrutulyje – prieš laikrodžio rodyklę, todėl anticiklonas dar vadinamas aukšto atmosferos slėgio sūkuriu. Anticiklone vyrauja adiabatinį oro įšilimą sukeliančios žemyneigės oro srovės, vandens garai neprisotina oro ir nesikondensuoja. Anticiklono apimtoje srityje tvyro giedri arba mažai debesuoti ir sausi orai, pučia silpnas vėjas, gana dažnai būna tyka. Vidutinėse platumose žiemą ilgam nusistoja šalčiai, vasarą – šilti sausi orai. Klasifikuojami (kaip ir ciklonai) pagal įvairius požymius: susidarymo geografinę platumą (būna netropiniai ir subtropiniai), vertikalųjį išsivystymą (žemi ir aukšti), judrumą. Pastarieji skirstomi į stacionarius (judėjimo greitis iki 5 km/val.), mažai judrius (5–10 km/val.) ir judrius (didesnis nei 10 km/val.). Sinoptiniame žemėlapyje anticiklonas vaizduojamas koncentrinių izobarų sistema.

Susidaro regionuose, kuriuose oro tėkmės vidurinėje bei viršutinėje atmosferoje konverguoja ir formuoja anticiklonų atsiradimą lemiančius kompensacinius žemyneigius srautus, t. y. dažniausiai anticiklonai susidaro didėjant atmosferos slėgiui virš didelių teritorijų, kur troposferoje oras leidžiasi žemyn. Anticiklonuose netoli žemės paviršiaus vyksta oro srautų divergencija. Visoje planetoje anticiklonų vidutiniškai per metus susidaro 2,5–3 kartus mažiau nei ciklonų. Didelio anticiklono skersmuo gali būti iki kelių tūkstančių kilometrų.

Atmosfera – dujų sluoksnis, supantis pakankamos masės kosminį kūną. Atmosfera lengviau išlieka, kai kūno gravitacinis laukas stipresnis, o temperatūra žemesnė.

Kai kurios planetos yra sudarytos daugiausia iš dujų (planetos milžinės), tačiau tik išorinis dujų sluoksnis laikomas atmosfera. Žvaigždinė atmosfera – išorinė žvaigždės dalis, į kurią įprastai įeina dalis fotosferos.

Pradinė atmosferos sudėtis susijusi su temperatūra ir chemine sudėtimi planetos formavimosi zonoje Saulės sistemos susidarymo metu. Tačiau pradinė sudėtis bėgant laikui kinta.

Marso ir Veneros atmosferose vyrauja anglies dioksidas, randama azoto, argono, deguonies ir šiek tiek kitų dujų. Pirmykštėje Žemės atmosferoje taip pat buvo daug anglies dioksido ir mažai deguonies. Dabartinė Žemės atmosferos sudėtis – biocheminių procesų rezultatas. Vystantis gyvybei ir augant bendrai organizmų biomasei, anglies dioksidas buvo sunaudotas fotosintetinant organinius junginius, o į atmosferą išmestas deguonis kaip šalutinis produktas. Žemės atmosferą sudaro (pagal tūrį) 78,08 % azoto, 20,95 % deguonies, įvairus kiekis vandens garų (vidutiniškai 0,247 %), 0,93 % argono, 0,038 % anglies dioksido, helio ir kitų inertinių dujų, vandenilio, lakių teršalų pėdsakai.

Šaltos ir didelės gravitacijos planetos (Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas) gali išlaikyti atmosferas iš mažos molekulinės masės dujų – helio, vandenilio.

Saturno palydovas Titanas ir Neptūno palydovas Tritonas turi daugiausia iš azoto sudarytas atmosferas. Panaši ir Plutono atmosfera, tik ji sušąla Plutonui nutolus nuo Saulės.

Kiti Saulės sistemos objektai dėl mažos masės ar aukštos temperatūros turi itin plonas, nepusiausvyras atmosferas.

Geologiniu požiūriu, atmosfera formuoja planetos reljefą – vėjai perneša dulkes, eroduoja paviršių, supusto sąnašas. Reljefą formuoja ir šerkšnas bei krituliai, priklausantys nuo atmosferos sudėties. Atmosfera lemia planetos klimatą. Atmosferos sudėtis yra svarbus faktorius, lemiantis galimybę susiformuoti gyvybei.

Atmosfera saugo Žemės paviršių nuo meteorų – didžioji jų dalis sudega dėl oro trinties, paviršių paprastai pasiekia tik labai menkos dalelės (gramai, gerokai rečiau – kilogramai ar tonos meteoritinės medžiagos). Atmosfera apsaugo Žemės paviršių nuo pražūtingų gyvybei ultravioletinių ir rentgeno spindulių. Dėl atmosferos poveikio vyksta vandens apytaka (hidrologinis ciklas). Atmosfera švelnina dienos ir nakties temperatūros skirtumą.

Atmosferą sudaro penki pagrindiniai sluoksniai.

• Troposfera – apatinis tankiausias sluoksnis, sudarantis 90 % visos atmosferos masės. Jos storis virš pusiaujo siekia 16–18 km, o virš ašigalių – tik 8–10 km.
  Troposferoje: susitelkę beveik visi atmosferos vandens garai, formuojasi debesys ir krituliai; vyksta vertikalusis ir horizontalusis oro judėjimas; didėjant aukščiui, temperatūra kinta; didėjant aukščiui, atmosferos slėgis ir deguonies kiekis mažėja.
• Stratosfera – ganėtinai tankus sluoksnis, esantis nuo 10–16 iki 45–55 km aukščio. Oras čia labai sausas, temperatūra aukštėjant kyla (kitaip nei troposferoje). Stratosferoje yra ozono sluoksnis.
• Mezosfera – vidurinis atmosferos sluoksnis, besitęsiantis iki 80 km aukščio. Oro tankumas čia 200 kartų mažesnis negu prie Žemės paviršiaus.
• Termosfera – viršutinis labai išretėjęs atmosferos sluoksnis, esantis nuo 80 iki 800 km aukščio. Ją sudaro jonizuoti deguonies ir azoto oksido atomai (dėl to dar vadinama jonosfera). Dujų temperatūra termosferoje išauga iki 1500–2000 °C. Čia atsiranda poliarinė pašvaistė ir vyksta staigūs magnetinio lauko svyravimai.
• Egzosfera – sluoksnis, laipsniškai pereinantis į tarpplanetinę erdvę. Čia dideliu greičiu judančios dujų dalelės gali įveikti Žemės gravitacinį lauką ir patekti į kosmosą.

Svetainė kuriama mokymosi tikslais.

Panaudoti šaltiniai:

1. Nuoroda

2. Nuoroda

3. Nuoroda

4. Nuoroda

5. Nuoroda