Požeminis vanduo – vanduo, esantis nuogulų, nuosėdų, uolienų porose ir plyšiuose, taip pat mineralų kristalinėse gardelėse. Požeminis vanduo būna skysto, kieto ir dujinio būvio.sąlygas, ypač kritulius ir temperatūrą.
Požeminės hidrosferos
Dideli skysto vandens ištekliai slūgso žemės plutoje. Požeminė hidrosfera skirstoma į tris aukštus:
Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, kuriam būdinga specifinė augalija (durpojai). Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai. Pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines pelkes ir žemapelkes. Tipinės pelkės daugiausiai ploto užima Sibiro, Kanados, Šiaurės Europos tundros, taigos zonose. Regionuose piečiau kur iškrenta daug kritulių taip pat yra daug pelkių.[2] Vakarų Sibiro lygumoje itin daug pelkių. Joje plyti daugiau nei 1 mln. km² šlapynių.
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą.
Pelkės yra labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos teršalus. Pavyzdžiui, pelkės palaiko upių, ežerų ir gruntinio vandens lygį, mažina potvynių poveikį, stabilizuoja vandens telkinių krantus, sulėtina dirvožemio eroziją, užtikrina požeminio vandens judėjimą abiem kryptimis – aukštyn į pelkę ir žemyn iš jos. Pelkės taip pat valo orą ir vandenį, sulaiko iš dirbamų laukų išplaunamas maistines medžiagas ir teršalus, stabilizuoja vietos klimato
Ežeras – natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime. Pagal vandens sudėtį ežerai būna gėli ir sūrūs. Dauguma Žemės ežerų yra gėli. Daugiausia ežerų susitelkę pleistoceno apledėjimų srityse (~73 % bendro ploto sudaro ežerai, telkšantys į šiaurę nuo 40° š. pl. Ežeringiausias žemynas – Šiaurės Amerika (ežeringumas – 2,2 %).
Pagal dubens kilmę ežerai skirstomi
Didžiausi pasaulio ežerai
Upė – natūrali vandens tėkmė, tekanti pastovia pačios išgraužta vaga sausumos paviršiumi.[1] Upė teka nuolydžio kryptimi, veikiama sunkio jėgos. Paprastai upę maitina paviršiaus bei požemio vanduo (krituliai, šaltiniai, ledynai ir smulkesnės upės bei upokšniai), atitekantis iš upės baseino. Dauguma upių įteka į kitas upes, ežerus arba jūras. Dalis upių išnyksta dykumose arba puriose uolienose. Upės pradžios vieta vadinama ištaka; vieta, kur ji įteka į kitą vandens objektą – žiotimis. Įtekėjimo į jūrą vietose didelės upės sudaro deltas arba estuarijas. Krisdamos nuo kietos uolienos atbrailų upės virsta kriokliais. Upės srovė dažnai sukloja aliuvio sąnašų sluoksnį. Pagrindinė upė, į ją įtekantys intakai, šių intakų intakai ir t. t. sudaro upyną.
Upėmis paprastai teka gėlas vanduo, kuriame veisiasi gėlavandenės žuvys bei kitos gyvūnų ir augalų rūšys, prisitaikiusios gyventi gėlame vandenyje. Ekonomikoje upės svarbios kaip upių transporto keliai, žvejybos galimybių, geriamo vandens, hidroenergijos šaltinis. Upių vanduo naudojamas atominių ir įprastinių elektrinių aušinimui.
Didžiausios upės sistemos