Frankų valstybėje formavosi viduramžių Europos valstybingumo pagrindai bei feodalinė santvarka su visais jai būdingais bruožais.
Šiandien atsisakoma neigiamo viduramžių laikotarpio vertinimo(nors trys viduramžių etapai yra labai skirtingi tiek kultūriniu, tiek ekonominiu, tiek politiniu vystymusi), pabrėžiant, kad šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis dabartinės kalbos ir tautos, buvo sukurta daug kultūros vertybių ir kt.
Krikščionybės paplitimą ir įsitvirtinimą lėmė ne tik jėga(lietuviai, prūsai, saksai ir kitos tautos buvo jėga verčiamos krikštytis), kiek pačios religijos universalumas, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.
Didįjį tautų kraustymąsi lėmė gamtinės(klimato pasikeitimai) bei vidinės priežastys:
843m. pasirašius Verdeno taikos sutartį, Frankų imperiją pasidalijo Karolio Didžiojo vaikaičiai. Frankų imperijos teritorijoje ėmė formuotis trys dabartinės Vakarų Europos valstybės: Vokietija, Prancūzija bei Italija.
Islamo religija yra trečioji susiformavusi pasaulinė monoteistinė religija.
Islamo religijos nuostatos:
Viduramžiai išaukštino asketą – dievobaimingą žmogų, visiškai atsisakiusį visų gyvenimo malonumų.
Bažnyčios įtaka kultūrai
Žlugus Vakarų Romos imperijai, krikščionių bažnyčia liko vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su antika. Bažnyčia steigė ir išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas, išsaugojo daugybę senųjų raštų, antikos veikalų, sudarė palankias sąlygas meno, architektūros, skulptūros bei tapybos klestėjimui. Kita vertus, kai kurios katalikybės dogmos trukdė vystytis mokslui.
Bažnyčios įtaka politiniam viduramžių gyvenimui
Bažnyčia pajungti savo valdžiai Europos valdovus, kišosi į valstybių vidaus reikalus.756m. buvo įkurta popiežiaus valstybė – Vatikanas – dar labiau sustiprinusi popiežiaus įtaką.
Islamo civilizacija perėmė svarbiausius Senovės Rytų bei antikos kultūros elementus, išlaikė, patobulino juos ir perdavė Azijos, Afrikos bei Europos tautoms, tokiu būdu darydama įtaką jų kultūros pažangai. Didelių laimėjimų pasiekė filosofija, matematika, medicina, chemija, poezija, geografija, astronomija.
Feodalinių santykių esmė – silpnesniojo atsidavimas stipresniojo globai(vasaliniai santykiai). Senjoras įsipareigodavo ginti vasalą , o vasalas duodavo senjorui ištikimybės priesaiką, pasižadėdamas jam visada ir visur padėti. Atsidavęs senjoro globai, vasalas gaudavo tam tikra nuosavybę, dažniausiai žemę, kuri buvo skiriama iki gyvos galvos(beneficija) ar su paveldėjimo teise (Feodas. Nuo IX a. feodai tapo paveldimi). Vasaliniai santykiai apėmė visus žemvaldžius – nuo karaliaus iki smulkiausio riterio.
Viduramžių visuomenė – luominė (dvasininkų, bajorų ir trečiasis luomas). Luomas gynė ir garantavo žmonėms tam tikras teises bei tam tikrą teisinį ir visuomeninį statusą. Viduramžių visuomenė dar vadinama korporacine visuomene, nes ją sudarė įvairios grupės: vienuolynų brolijos, pirklių gildijos, amatininkų cechai, vasalų sąjungos ir t.t. kiekviena grupė turėjo tam tikras taisykles, kurių privalu buvo laikytis visiems nariams. Grupės, korporacijos teikdavo savo nariams įvairią pagalbą.
Centralizuotos valstybės susiformavo XVa.
Centralizacijos priežastys:
Parlamentas – trijų luomų (bajorų, dvasininkų, miestiečių) atstovų susirinkimas. Pirmą kartą sušauktas Anglijoje 1265m.
Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. pabaigos, kurio metu visuomenės gyvenimo tvarka buvo pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi.