susidomėjimas antikos kultūra, jos pritaikymas naujiems to meto poreikiams;
humanizmas – Renesanso ideologija ir pasaulėžiūra; jos esmė: žmogus yra pagrindinė vertybė, tikima jo protu, kūrybinėmis galiomis ir gebėjimu pažinti pasaulį, siekiama, kad kiekvienas žmogus būtų laisvas ir nepriklausomas, o santykiai tarp žmonių būtų pagrįsti lygybės, teisingumo ir žmogiškumo principais; humanizmo centras buvo Florencijos miestas;
Politinė. Viduramžių Italija buvo vadinama miestų šalimi. XI-XII a. miestai išsikovojo nepriklausomybę ir tapo laisvaisiais miestais – komunomis. Šiaurės Italijoje ėmė kurtis miestai-valstybės, turintys respublikinę valdymo formą (Florencija, Milanas, Venecija, Genuja).
Ekonominė. Nuo XII a. pab. Šiaurės Italijos ir Toskanos miestuose sparčiai augo amatai ir prekyba. Kryžiaus karų laikotarpiu Šiaurės Italijos miestai tapo visos Europos prekybos ir finansų centrais. Auga Italų prekių paklausa, amatininkai pradeda gaminti gaminius rinkai, tobulėja gamyba ir t. t. Kuriasi kapitalistiniai santykiai, atsiranda nauja klasė – buržuazija.
Socialinė. Kokybiniai ir ekonominiai pokyčiai keitė Italijos miestų socialinę struktūrą ir politinių jėgų santykį: sumažėja feodalų ir padidėja vidutiniųjų sluoksnių įtaka.
Psichologinė. Politinis Italijos susiskaldymas (nors ir keista) sudarė palankias sąlygas dvasinei veiklai. Italijos miestai buvo nedideli, XIV-XV a. juose dar nebuvo biurokratinio aparato, luominio uždaromu, todėl valstybines pareigas galėjo užimti įvarių sluoksnių atstovai (į kovą dėl vadžios įsitraukė daug žmonių). Tai formavo energingo žmogaus tipą.
Kultūrinė. Italijoje plėtojosi švietimas, dėl palankios ekonominės ir geografinės padeties čia plaukė žinios iš viso pasaulio. Be to čia dar buvo išlikę daug antikos kultūros paminklų, kurie skatino susidomėjimą helenistine kultūra.
