Svarbiausia informacija apie meno kryptis
Minimalizmas – meno, muzikos ir literatūros kryptis, kuriai būdingas ypatingas paprastumas ir abstrakcija. Vaizduojamajame mene minimalizmas dažnai siejamas su amerikiečių menininkų, tokių kaip Donaldas Juddas, Frankas Stella ir Robertas Morisas, darbais.
Minimalizmui būdingas dėmesys paprastumui ir abstrakcijai. Minimalizmas mene dažnai apima pagrindinių geometrinių formų, vienspalvių spalvų ir paprastų formų naudojimą.
Frankas Stela – Jungtinių Amerikos Valstijų tapytojas, grafikas, dailės teoretikas.
š pradžių orientavosi į abstraktų ekspresionizmą. 6-ame dešimtmetyje Stela paveiktas susitikimo su M. Rotko (M. Rothko), ir B. Njumanu (B. Newman) pasuko į geometrinę abstrakciją ir tapo vienu griežto kontūro tapybos pradininkų. Jis bando iki minimumo redukuoti savo individualią tapyseną, orientuodamasis ne į emocijas, o į intelektualų suvokimą. Nuo 7-to dešimtmečio kuria ir chaped canvas pavidalo paveikslus (dažnai „V” raidės arba žvaigždės formos).
Konstruktyvizmas – apie 1917 metais Rusijoje susiformavusi dailės, taip pat architektūros bei literatūros srovė.
Pats terminas „konstruktyvizmas“ rusų menininkų pavartotas vėliau, jau 1921 metais. Kalbant plačiąja prasme, jis apibrėžia abstraktų, geometrinį meno kūrinį, pagamintą iš atskirų dalių bei modernių medžiagų, pavyzdžiui: plastmasės, stiklo, metalo ir pan.
Rusiškasis konstruktyvizmas, kurio pradininku laikomas Vladimiras Tatlinas, buvo socialinės revoliucijos, prasidėjusios po 1917 metų komunistų perversmo, dalis. V. Tatlinui didelę įtaką darė iš Paryžiaus atsivežtos idėjos ir patirtis: Pablo Pikaso eksperimentai skulptūroje, futuristų manifestas. Kaip ir pastarieji, V. Tatlinas tikėjo, kad menas ir pažanga padarys visuomenę geresnę.
Liubova Popova – rusų tapytoja, dizainerė. Kūryba evoliucionavo nuo kubofuturizmo iki konstruktyvizmo, jai įtakos turėjo Rusijos ikonos, H. Matisse’o tapyba, sezanizmas, suprematizmas ir kubizmas.
L. Popovos tapybos kūriniams būdinga pusiau abstrakčios ir abstrakčios dinamiškos kompozicijos, erdvės perteikimo siekis, objekto vaizdavimas keliais rakursais vienu metu; kubofuturistiniai paveikslai – monochrominiai, konstruktyvistiniai – ryškaus kolorito.
Po Spalio perversmo L. Popova atstovavo konstruktyvistams gamybininkams, kurie orientavosi į pramoninę dailę, veiklą grindė paprastumo, tikslingumo, demokratiškumo principais.
Impresionizmas – tai XIX antroje pusėje Prancūzijoje gimęs meno judėjimas, kurio atstovai atsisakė laikytis akademinių pasaulio vaizdavimo tradicijų.
Pirmą kartą kritiko Louis Leoy pavartotas žodis „impresionizmas“ turėjo priešiškai apibūdinti dailininkų, kurių kūryba buvo tikras išpuolis prieš tradicijas, darbus. Tačiau netrukus šį terminą perėmė tie patys dailininkai, nes jis gerai apibūdino naujoviškos kūrybos esmę: siekį laisvesniais potėpiais, šviesesniais bei ryškesniais atspalviais sukelti spalvos, šviesos ir judėjimo jausmą, kitaip sakant, išreikšti tam tikrus jausminius įspūdžius.
Impresionistai paliko dirbtuves ir išėjo į gamtą – tapyti gryname ore, kur galėjo „pagauti“ natūralaus gyvenimo akimirkas ir užfiksuoti jų pojūtį. Jų technikai būdingi žaismingi ir, palyginti, smulkūs potėpiai, atvira kompozicija, judesys, nutolimas nuo tradicinės perspektyvos ir kompozicijos.
Pjeras Ogiustas Renuãras – vienas žymiausių impresionizmo atstovų.
Ankstyvosioms tamsaus kolorito realistinėms figūrinėms kompozicijoms, portretams įtakos turėjo Barbizono mokyklos atstovai, labiausiai G. Courbet.
Impresionistinio laikotarpio P. Renoiro kūryba artima C. Monet; abu panašia maniera nutapė miesto, priemiesčių gyvenimo (teatrų, kavinių, pasilinksminimų, visuomenės susibūrimų) scenų, dažniausiai Senos pakrantėse.
P. Renoiro kūriniuose žmonės pavaizduoti šventinėje, žaismingoje kasdienėje aplinkoje. Nutapė moterų, vaikų portretų, autoportretų, peizažų, natiurmortų.
Kūriniams būdinga šviesios ryškios spalvos, staigūs, smulkūs potėpiai, subtilus šviesos, įvairios spalvos atspindžių ir atmosferos švytėjimo perteikimas, oro, vandens ribėjimo efektai.
Ekspresionizmas – įvairialypis reiškinys, vienijęs nevienodos estetikos, skirtingų politinių bei idėjinių pažiūrų kūrėjus. Daugeliui jų būdinga aktyvus politinis santykis su tikrove, revoliucinis kryptingumas, anarchizmas, kai kuriems – religija ir mistika. Ekspresionistai pasisakė prieš žmogaus psichologinę ir biologinę determinaciją, impresionistinį tikrovės skaidymą, realybės ir meno tapatinimą. Teigė, kad meno pagrindinis tikslas – ne natūros ar socialinės realybės vaizdavimas, o kūrėjo idėjų, išgyvenimų, subjektyvių vizijų išraiška.
Otas Diksas – vokiečių tapytojas, grafikas, žymus XX a. 3 dešimtmečio verizmo kūrėjas. Kūrybai turėjo įtakos ekspresionizmas, dada. Kūriniai daugiausia karo tematikos. Po 1933 tapė santūrios vaizduosenos portretus, peizažus, religinius paveikslus. Sukūrė estampų.
Diksas buvo paveiktas V. van Gogo parodos 1911 m. Dresdene, ekspresionistinės „Tilto“ tapytojų grupės kūrybos ir futuristų idėjų.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui O. Diksas tarnavo artilerijos dalinyje, 1915 m. rezidavo Baucene, kur sukūrė savo draugų kareivių portretų.
O. Diksas pats pasisiūlė į kulkosvaidininkų dalinį, kad pakliūtų į frontą. Senatvėje rašė: „aš norėjau tai padaryti, aš buvau toli gražu ne pacifistas“. Karo įspūdžiai įkvėpė O. Diksą serijai paveikslų. Po karo O. Diksas išvystė savo dailės koncepciją, kurią vadino „antitapyba“ − kažkuo „neutraliu, objektyviu, beemocišku“.
Avangardizmo sąvoka nėra tiksliai apibrėžta. Plačiąja reikšme avangardizmas – sąmoningai formuluojama opozicinė nuostata meno akademizmui, kūrybos tradicijoms, maištingas senųjų vertybių perkainojimas, naujų efektingų raiškos formų paieškos.
Avangardizmas (dar vadinamas vėlyvuoju modernizmu) prasidėjo XX a. antroje pusėje. Tai menas, kuris laužė tradicijas ir siūlė naujas permainas. Jis formavosi revoliucingai nusiteikusių menininkų aplinkoje kaip protestas prieš sustabarėjimą.
