Month: December 2023

Antika – senovės istorijos laikotarpis. Geografiškai apima Viduržemio jūros kraštus: senovės Graikiją, Romos imperiją. Šiuo laikotarpiu klestėjo graikų ir romėnų visuomenės, kurios darė didžiulę įtaką didžiojoje Europos, Šiaurės Afrikos ir Vakarų Azijos dalyje.

Žymiausi atstovai: Senovės Graikija – Homeras, Sokratas, Aristotelis, Aischilas, Sofoklis, Ezopas, Hesiodas, Euripidas, Aristofanas, Lukianas; Senovės Roma – Vergilijus, Horacijus, Ovidijus, Titas Livijus.

Ankstyvieji viduramžiai – Europos istorijos laikotarpis, prasidėjęs po Vakarų Romos imperijos sužlugimo, viduramžių epochos pradžia.

Pabaltijo regione buvo įsikūrusios baltų ir finų gentys. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu jos gyveno viduriniajame geležies amžiuje. Tradiciškai teigiama, kad tautų kraustymosi laikotarpiu regionas išliko ramus, nors randama to laikotarpio ne baltiškos kilmės kapynų. IX a. kuršių apgyvendintos pakrantės kentėjo nuo vikingų antpuolių. Vikingų kronikose minimas 854 m. mūšis kuršių sostinėje Apuolėje (tai pirmasis paminėtas dabartinės Lietuvos vietovardis). XI a. iš germanų žemių vyko krikščioniškos misijos. 997 m. misijos metu prūsai nužudė vyskupą Adalbertą. 1009 m. Kvedlinburgo analuose pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, aprašant Šv. Brunono nužudymą.

Klasicizmas  – XVII a.–XIX a. I pusės Vakarų Europos literatūros ir meno epocha.

Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos.

Žymiausias klasicizmo atstovas Lietuvos architektūroje – Laurynas Gucevičius.

Rokokas – dailės ir architektūros stilius, kaip baroko tęsinys susiformavęs XVIII a. Prancūzijoje, vėliau išplitęs po visą Europą.

Rokoko stiliaus interjeras intymus, gracingas. Daugybė veidrodžių ir dekoratyvinių pano, papuošimų, ornamentų, kriauklių, gėlių, vandens purslų motyvai. Spalvos švelnios, pastelinės, aukso, sidabro. Baldai, indai, drabužiai buvo be galo įmantrių formų. Plito rytietiški motyvai.

XVIII a. tapyba menkai priminė baroko meną. Paveikslai tapo mažesnio formato. Jų tematika intymesnė – vaizduojamos koketiškos, manieringos scenos, idiliški peizažai. Kaip ir visame šio laikotarpio mene daugiausia buvo naudojamos pastelinės spalvos.

Barokas – kultūros epocha ir meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje.

Baroko dailei būdingi kraštutinumai – realizmas ir misticizmas, sąlygiškumas ir konkretumas. Bendrieji barokinės dailės bruožai – dinamika, puošnumas, dramatiškumas, sudėtingi perspektyviniai efektai. Baroke mėgstamos kreivos linijos, apimčių modeliavimas dėmių pagalba, ryškūs spalvų ir šviesų kontrastai. Panašiai kaip ir manierizme, daug dėmesio skirta simboliams ir alegorijoms.

Renesansas  – Europos istorijos laikotarpis, laikomas perėjimu iš Viduramžių į Naujųjų laikų istoriją. Renesansas prasidėjo kaip kultūrinis judėjimas Italijoje vėlyvaisiais viduramžiais, vėliau išplito po visą Europą.

• Renesansas kaip meno stilius pasižymi kompozicinės darnos ir harmonijos siekiu, paprastumu ir simetrija, aiškumu ir statika. Kompozicinio balanso įvairiose dailės bei architektūros rūšyse siekta remiantis matematiniais skaičiavimais („aukso pjūvio formulė“).
• 

Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje XII amžiaus pirmojoje pusėje.

Gotikinė skulptūra susiformavo XIII a. Ji liko panaši į romaninę, vis dar atliko „vargdienių Biblijos“ funkciją. Tematika tapo įvairesnė: vietoj apokaliptinių vaizdų atsirado Madona su kūdikiu, scenos iš Marijos gyvenimo, pieta. Vaizduojami ne tik šventieji, bet ir paprasti žmonės, dirbantys lauko darbus.

Gotikos laikotarpiu Lietuvos tapyboje dominavo savita bizantinės dailės kryptis. Gotikinės dailės paminklų nedaug teišliko. Vilniaus ir Trakų pilių teritorijoje rasta gotikinių ornamentuotų koklių; išliko medinė Veliuonos bažnyčios madonos su kūdikiu ir kitos skulptūros, gotikinėmis miniatiūromis puoštų gradualų, auksakalystės ir kitų taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

 

Romanika – viduramžių architektūros ir dailės stilius, plitęs po Karolingų renesanso. Formuotis pradėjo Prancūzijoje.

Būdingi pastatai – pilys, vienuolynai, bažnyčios. Pastatams būdingas formų masyvumas, paprastumas, aukštos vidaus patalpos.

 

 

395 m. Romos imperija buvo padalinta į Vakarų (Romos) ir Rytų (Konstantinopolio) dalis. Rytų imperija įgavo Bizantijos pavadinimą nuo ankstesnio sostinės, Konstantinopolio miesto, pavadinimo Bizantionas.

Bizantijos menas skirstomas į tris laikotarpius:

• Ankstyvasis (apie 330−750 m.);
• Viduriniojo laikotarpio (apie 850−1204 m.);
• Vėlyvasis (1261−1453 m.).

Su Bizantijos imperijos žlugimu jos menas neišnyko ir jo formos buvo perimtos ir naudojamos iki šių laikų rytų ortodoksų sakraliniame mene − Rusijoje, Balkanų valstybėse, Gruzijoje ir kitur.